Akmens anglis
Augalinės kilmės nuosėdinė uoliena, kurios sudėtyje yra 75-97%  pirminio anglies elemento, susidarė daugiausia karbono periode (paleozojaus eroje) iš augalų liekanų, kurios bedeguonėje aplinkoje suanglėjo. Anglis yra juodos spalvos, matinio blizgesio ir czarną rysę.  

Akmens anglis yra plačiai naudojama kaip kuras. Jos energinė vertė svyruoja nuo 16,7 iki 29,3 MJ/kg ir labai priklauso nuo sudėties (peleningumo sieros, drėgnumo). Grynos anglies energinė vertė yra apie 33,2 MJ/kg. Akmens anglis yra neatsinaujinantis energijos šaltinis.
Pagal Lenkijos Standartą akmens anglis yra suskirstyta į tris tipus, atsižvelgiant į natūralias savybes, lemiančias jos technologinį naudingumą, kuris yra apibrėžiamas šiais rodikliais:
  • lakiųjų dalelių kiekis anglyje (V) perskaičiavusį bepelenę ir sausąją medžiagą,
  • gebėjimas aglomeruotis (anglies aglomeracija)
  • dilatacija
  • anglies degimo šiluma perskaičiavus į bepelenę ir sausąją medžiagą
 
Rudoji anglis
Organinės kilmės nusėdinė uoliena, susidariusi kainozojaus eros neogeno periodu beorėje aplinkoje iš augalų liekanų. Anglies kiekis 62-75%. Dažnai naudojama kaip kuras. Jos energinė vertė svyruoja nuo 7,5 iki 21 MJ/kg[1]. Rudoji anglis yra neatsinaujinantis energijos šaltinis.
Lenkijos Standartas numato, kad:
  • bendras drėgmės kiekis turi būti ne didesnis kaip 55%,
  • smėlio kiekis darbinės būsenos rudojoje anglyje  turi būti ne didesnis kaip 6%,
  • pluoštinio lignito (vadinamojo ksilito – rudosios anglies atmainos su išsaugota medienos struktūra) kiekis turi būti ne didesnis kaip 5%
Rudoji anglis yra naudojama vietinėse rinkose, kadangi transportavimo geležinkeliais metu drėgna ir peleninga anglis veikiant drėgmei yra suslegiama į sunkiai iškraunamą masę, kuri žiemos metu netgi sušąla. Todėl rudąja anglimi kūrenamos elektrinės dažniausiai statomos arti kasimo vietų, o žaliava iš rudosios anglies kasyklos į jas yra tiekiama juostiniais transporteriais. Išimtys yra rudosios anglies kasyklos Konin ir Adamów, iš kurių anglis į kaimynystėje esančias Konin ir Adamów elektrines yra tiekiama atskiru pramoniniu geležinkeliu.
 
Nafta
Nafta – skysta iškasena, sudaryta iš natūralių dujinių, skystųjų ir kietųjų (bituminų) angliavandenilių su nedidelėmis azoto, deguonies, sieros ir nešvarumų priemaišomis. Turi ypatingos reikšmės pasaulio ekonomikai kaip chemijos pramonės žaliava, ir visų pirma – viena svarbiausių energetinių žaliavų.
 
Naftos organinės kilmės teorija
Šią teoriją sukūrė, be kitų, B. Radziševskis, K. Engleras, H. Höferis, J.E. Hackfordas, D. White’as, kurių manymu nafta susidarė iš augalinės ir gyvūninės kilmės liekanų, susikaupusių kartu su smulkiomis mineralinėmis nuotrupomis jūros dugno sąnašose.  Veiksniai, lėmę organinių medžiagų virsmą į bituminus, greičiausiai yra šie: redukuojanti aplinka, atitinkama temperatūra ir slėgis, bakterijų veikla, radiacinių ir kitų elementų poveikis.
Naftos neorganinės kilmės teorija
Naftos neorganinės kilmės teorija išsivystė  ryšium su XVIII amžiuje pradėjusiomis plisti ir populiarėti žiniomis apie visatą. Naftos neorganinės kilmės teorijos dažniausiai grindžiamos  daugkartiniais bandymais iš neorganinių medžiagų laboratorijos sąlygomis išgauti angliavandenilius, tokius kaip metanas, etanas, acetilenas, benzenas.
Tačiau nebuvo apteikta nė vieno įrodymo, kad tokie procesai vyksta gamtoje. Tuo pačiu daugėja įrodymų naftos organinės kilmės teorijos naudai.
Naftos neorganinės kilmės teorijos šiuo metu turi mažai šalininkų dėl eilės pagrįstų priežasčių:
  • viena priežasčių yra optinė naftos savybė – gebėjimas pakreipti poliarizuoto šviesos spindulio poliarizacijos  plokštumą, ypač viduriniųjų naftos frakcijų, užverdančių 394,15-422,15 K (121-149 °C) temperatūroje, atveju. Šis reiškinys apsiriboja beveik vien tik organinėmis medžiagomis ir yra stebimams tiktai biologinių elementų persvaros sąlygomis.
  • kitas rimtas argumentas, prieštaraujantis neorganinei naftos genezei, yra tas, jog visose naftos rūšyse buvo aptiktos kelios eilės homologiškų angliavandenilinių junginių, turinčių didelius skaičius pavienių narių. Visi žinomi tokio tipo junginiai yra organinės kilmės ir abejotina, kad jie galėtų susidaryti iš neorganinių medžiagų.
  • naftos ryšio su ugnikalniais ar ugnikalnių veiklos produktais nebuvimas, aplenkiant retus netipinius atvejus, yra antroji priežastis suabejoti, ar yra ryšys tarp vulkaninės veiklos ir naftos susidarymo. Įrodyta, kad po sritimis, kur yra pastebėtas naftos ir dujų ryšys su efuzinėmis uolienomis, karštaisiais šaltiniais ar kitais vulkaninės veiklos reiškiniais, glūdi nuosėdinės uolienos. Tačiau nėra jokių duomenų apie naftos buvimą srityse, po kuriomis glūdi magminės kilmės uolienos. Daugelį su vulkaninėmis uolienomis susijusių angliavandenilių klodų galima paaiškinti labai tikėtina angliavandenilių emanacija iš apačioje esančių nuosėdinių uolienų, o ne genetiniu ryšiu su erupcinėmis medžiagomis.
 
Gamtinės dujos
Gamtinės dujos taip pat vadinamos žydruoju kuru. Tai yra organinės kilmės iškastinis kuras, susikaupęs žemės plutos tuštumas užpildančiai sluoksniais. Gamtinių dujų sluoksniai randami atskiri arba kartu su naftos ar akmens anglies klodais.
Dujų sudėtis yra skirtinga ir priklauso nuo išgavimo vietos, tačiau vis dėlto pagrindinė sudedamoji medžiaga, sudaranti daugiau kaip 90%, visuomet yra metanas. Be jo gali būti nedideli kiekiai etano, propano, butano ir kitų organinių bei mineralinių junginių.
Pagal OECD, pasauliniai gamtinių dujų ištekliai vis dar dideli, nors jų išgavimas tampa vis sudėtingesnis:
„Dujų išteklių pakanka, kad būtų patenkinti visi įsivaizduojami poreikio padidėjimai iki 2030 m. ir daug ilgiau, tačiau išgavimo kaštai laikui bėgant nuolatos didės.  2008 m. pabaigoje patvirtinti pasauliniai dujų klodai siekė daugiau kaip 180 bln. m3, t. y. maždaug 60 metų produkcijos esant  dabartiniams išgavimo tempams (…) Bendras ateityje galim išgauti pasaulinių dujų resursų dydis yra vertinamas daugiau kaip 850 bln. m3”.
— World Energy Outlook 2009
 
Durpės
Durpės – tai nuosėdinė uoliena, susidariusi ypatingomis sąlygomis vykstant augalinių liekanų pokyčiams, kurią galima pavadinti jauna anglimi. Jų sudėtyje yra mažiau kaip 60% anglies.
Durpės yra nepilno augalinių liekanų suirimo rezultatas, atsiradęs viršutinio dirvos sluoksnio ilgalaikio arba nuolatinio užpelkėjimo sąlygomis. Durpės susideda iš nesuirusių augalų liekanų ir bestruktūrės (amorfinės) humuso masės. Jos yra įvairiais laipsniai prisotintos mineralinių medžiagų. Dažniausiai tai yra smėlis, kartais geležies junginiai, retais atvejais – fosforo.
Durpės susidaro kaupiantis ir humifikuojantis augalinėms liekanoms perteklinės drėgmės sąlygomis. Priklausomai nuo bedeguonių sąlygų trukmės gali atsirasti visiškai humifikuoti dariniai – dumblai  arba iš dalies humifikuoti – durpės.
Durpių savybės priklauso nuo durpynų floristinės sudėties ir hidrologinių bei temperatūrinių (klimatinių) santykių. Mineralinių dalelių (pvz., smėlio, geležies junginių) buvimas paaiškinamas pratekančiame vandenyje esančių suspensijų nusėdimu (sedimentacija), vėjo atnešamomis dirvos dalelėmis arba argotechninių ir melioracijos darbų poveikiu.
Durpių apibrėžimas pagal nuo 1986 metų tebegaliojantį Lenkijos standartą (PN-85/G-02500): „Durpės – tai organinės, dažniausiai augalinės, kilmės akumuliacinis darinys, susidaręs veikiant tam tikroms hidrologinėms, oro ir mikrobiologinėms sąlygoms, susidedantis iš augalinių įvairaus humifikacijos laipsnio liekanų bei durpinio humuso“.
Dirvotyroje durpių apibrėžimas kaip motininės uolienos yra grindžiamas daugiausia sudėtyje esančių mineralinių dalelių buvimu, vertinant tūrinį, o ne svorių santykį. Durpės ir durpžemiai priskiriami organiniams dariniams ir dirvoms, jeigu organinės masės tūris jų sudėtyje viršija 20%.
Rūgščiosios durpės pasižymi 4-5,5 pH rūgštingumu. Nurūgštintomis durpėmis populiariai yra vadinamas juodžemis su kalkių ar kreidos priedais.
Vykstant tolesniems procesams, susijusiems su nusėdančiais naujų nuosėdų sluoksniais – didėjant naujų sluoksnių slėgiui, augant temperatūrai ir nykstant deguonies likučiams – po milijonų metų durpės virsta rudąja, o vėliau – akmens anglimi.